Venesuela



Nepakartojamo skonio kava iš šalies, kurios pagrindinis turtas yra nafta

Kadaise nafta buvo laikoma pagrindiniu Venesuelos turtu. Nors kavamedžiai į šį kraštą buvo atvežti labai anksti, dar 1730 metais iš Martinikos, bet jų auginimas naftos bumo laikotarpiu buvo apleistas. Tačiau paskutiniu metu kavos plantacijos, vadinamos fincas, pradeda atgyti. Atgimstančios kavos pramonės pagrindas yra senieji medžiai tipica ir „Bourbon“ bei nauji sodinukai. Didžiausia dalis Venesuelos kavos yra eksportuojama į Rusiją ir Kolumbiją, kur ją perpakuoja. Daugelis nedidelių naujai susikūrusių ūkių pradeda savarankiškai eksportuoti savo išaugintas pupeles.

Venesuelos kavos pramonės topografija yra neįprasta. Be abejonės, geriausia kava prinoksta Tachira valstijoje, deja, taip pat vadinama ir kituose regionuose auginama kava.

Geriausioms yra priskiriamos: Montebello iš San Cristobal de Tachira, Miramar iš Rubio de Tachira, Granija iš Timote de Merida ir Ala Granija iš Santa Anna de Tachira. Kitos smulkios rūšys: „Maracatibo“ (uosto pavadinimas, iš kurio ekspedijuojama kava), „Merida“, „Trujillo“, „Santa Filomena“ ir „Cucuta“.

Tarp plantacijų, esančių Merida rajone, Andų papėdėje, yra ūkis, kuris dabar priklauso Pablui ir Luizai Helenai Pulido - tai viena iš seniausių plantacijų, praeityje apleistų, bet paskui kruopščiai rekultivuota. Ponai Pulido ten ūkininkauja nuo aštuoniasdešimtųjų metų pradžios, o jų derlius yra renkamas ir nuo senų „Bourbon“ rūšies medelių, ir nuo naujų, jų pačių pasodintų.

Taip pat ir Caracas apylinkėse – kadaise garsėjusiose kavos plantacijomis – verslas ima brangti. Ypatingai rekomenduojamos yra tipica rūšies pupelės, auginamos ponų Jean ir Andres Boulton plantacijose Targua vietovėje.

Venesuelos kava turi kitokį skonį nei visos kitos Lotynų Amerikos kavos rūšys – švelnų ir subtilų, labai mažo rūgštumo. Puikiai tinka mišiniams ir originaliems užpilams.